Jauna, kvaila ir dar nebučiuota

Labai noriu jums padėkoti. Ačiū, kad skaitėt. Ačiū, kad laukėt. Ačiū, kad nepamiršot. Ačiū, kad komentavot. Ačiū, kad spaudėt like. Ir dar daug daug ačiū kiekvienam atskirai.

Baigėsi jau mano istorija. Nežinau ar pradėsiu rašyti naują istoriją. Galvoje sukasi daug minčių, bet dar neišsirinkau tos geriausios. Jei pradėsiu rašyti naują, tikiuosi skaitysit ir jums patiks.

Akyse kaupiasi ašaros. Tiek laiko rašiau šią istorija, ji padėjo man užsimiršti sunkiomis akimirkomis. Ši istorija man buvo pirma, todėl man ji labai brangi.

Nemoku rašyti tokių kalbų taigi manau, kad labai neišsiplėsiu ir jau baigsiu. Dar kartą už viską jums dėkoju.

Myliu, bučiuoju ir nesakau iki, sakau iki pasimatymo,

Visada jūsų.                                                                                                                                                         Supersweet

-Na, tai ko gi laukiate? Kibkite į darbą.- suplojau rankomis.

-Rebeka…- suniurzgė Markas.

-Jokių Rebeka. Vakar prisivakarojot, prišiukšlinot ir dar manot, kad mes viską tvarkysimės. Net negalvokit. Mes einam su Sabrina prie jūros, kai grįšim, būtų malonu, kad viskas jau būtų sutvarkyta.- apsisukau ir nuėjau į kambarį.

-Einam prie jūros, šilta labai.- tik įėjus į kambarį išgirdau Sabrinos pasiūlymą.

-Kaip tik norėjau tau pasiūlyti tą patį.- nusijuokiau.- vaikinai jau tvarkosi, taigi galime eiti.

-Rimtai? Kaip tau taip pavyko?- negalėjo patikėti.

-Šaltas dušas, bet ką gali išversti iš lovos. Einam?

-Taip.- pasiėmėme rankšluosčius ir išėjome. Einant pro svetainę Markas su Matu rinko butelius nuo žemės, pamatę, kad išeiname pažiūrėjo į mus piktais žvilgsniais. Na bet mes gi raganos. Nieko čia jau nepakeisi. Išeidama pro duris dar nusiunčiau Markui oro bučinuką ir mirktelėjau. Oj, kaip jis nervinosi.

Grįžua namo, visas namelis švytėjo kaip naujas. Šiukšlių nesimatė butelių taip pat nebebuvo. Pasistengė.

….

Savaitė praėjo tikrai greitai. Grįžusi namo sužinojau, kad tėvai žada vėl tuoktis. Tikiu, kad jie bus laimingi, lygiai taip pat, kokia žadu būti ir aš.

Per atostogas, nusprendžiau, kad reikia aplankyti draugus Lietuvoje. Nuskridusi į Lietuvą aplankiau visus. Ten svečiavausi mėnesį. Mantas ir vėl bandė pavergti mano širdį, bet man teko ir vėl jį įskaudinti. Vikė su Pauliumi vis dar tokia pat laiminga. Kartais atrodo labai juokingai, kai pasitaiko dienų, kai jie nenori vienas nuo kito trauktis. Graži jų tokia meilė. Kartais draugei pavydžiu. Bet esu laiminga dėl jų, jie gi mano geriausi draugai. Mes su Marku kartas nuo karto apsipykstam, bet tik dėl smulkmenų. Vistiek, aš jį myliu. Kristė jau vaikšto su dideliu pilvuku. Sakė, kad gims mergaitė. Vardo dar neišrinko. Ji atrodo labai gražiai. Abu su Deiviu švyti kaip niekada ankščiau. Jiems tai aš tikrai pavydžiu. Jų meilė atrodo, jog su kiekviena diena yra vis didesnė ir didesnė ir jokios audros negali tų jausmų numalšinti.

Praėjus dviem savaitėm mano viešnagės Lietuvoje, Markas suprato, kad negali be manęs gyventi ir atvažiavo pas mane. Susipažino su visais mano draugais ir su Luko mama. Ji buvo labai patenkinta vėl matydama mane švytinčia. Luko aš aišku taip pat nepamiršau, kol buvau Lietuvoje kasdien eidavau jo aplankyti.

Grįžus į Angliją su Marku išėjome pasivaikščioti. Sėdėjome parke ant žolės. Staiga Markas mane labai stipriai prispaudė prie savęs lyg nenorėdamas paleisti.

-Žinai, nenorių niekada tavęs paleisti.

-Tai ir nepaleisk.

Tikiu, kad taip ir bus. Aš taip pat nenoriu jo paleisti. Ir nežadu. Ypač tada, kai vėl esu tokia laiminga ir džiaugiuosi naujuoju savo gyvenimu.

THE END

Taip bekalbėdami pasiekėme savo stovyklavietę. Laužas jau buvo užgesęs ir Matas su Sabrina  viską sunešę į vidų. Taigi į namelį įėjome ir mudu su Marku. Namelio svetainėje ant stalo jau buvo keturios pilnos šampano taurės. Išgirdė, kad parėjome į svetainę įėjo ir Matas bei Sabrina.

-Žinojome, kad taip nutiks.- nusijuokė Matas.

-Oj, kokie jūs visažiniai.- atsikirto Markas.

-Na tai ką atšvęskime šią gražią draugystę!- sušuko Sabrina. Matas paėmė dvi taures vieną padavė Sabrinai, taip pat pasielgė ir Markas tik vieną padavė man.  Visi susidaužėme taurėmis ir gurkštelėjome šampano.

-Bučinys! Bučinys!- pradėjo skanduoti abu bičiuliai. Pradėjau juoktis ir staiga pajutau šiltas lūpas ant savųjų.

Mes su Marku atsisėdome ant sofos o Sabrina su Matu priešais ant fotelių. Ištuštinus butelį šampano Sabrina pasikvietė mane pasikalbėti į kambarį. Ten prasėdėjome apie valandą ir kalbėjomės apie visokius mergaitiškus dalykėlius ir šiaip apie visokias nereikšmingas smulkmenas. Pakalbėjusios nusprendėme eiti pažiūrėti ką veikia vaikinai. Įėjom į svetainę ir radome vaikinus besijuokiančius iš bet ko. Ant stalo stovėjo vienas tuščias butelis brendžio o kito jau buvo pusė.

-Opa!!! Kas pasirodė.- pasakė Markas vos paversdamas liežuvį. Tada atsistojo ir priėjo prie manęs norėjo pabučiuoti, bet aš jam sutrukdžiau.

-Tu smirdi alkoholiu. Eik šalin.- sumurmėjau.

-Rebeka, nenusišnekėk.

-Pakalbėsime kai išsiblaivysi.-stumtelėjau jį o jis nukrito ant sofos.- Ir manau, kad jums jau pakanka gerti.- paėmiau nuo stalo butelį kurį vaikinai jau buvo įpusėję.

-Ei, girdėjau, kad čia visai netoli yra neblogas klubas. Varom ką?- taip pat vos pakalbėdamas pasakė Matas.

-Varom pašokti!!!- atsistojo Markas ir iškėlė pirštą į viršų.

-Jei jūs kur ir eisit, tai eisit miegoti. Kokie dar šokiai.- įsikišo ir Sabrina.

-Mažute, šiandien visi mano šokiai bus skirti tik tau.- priėjo prie jos Matas. Viena ranka apėmė jos liemenį o kita ranka paėmė Jos ranką ir apsuko ją ratu. Buvo juokinga, nors jie vos nesiplojo ant žemės.

-Mes tai einame pašokti, o jūs galite pasilikti namie.- nusijuokė Markas.

-Rebeka, vedame juos į kambarį.

-Tada veskime juo į vieną kambarį nes aš nežadu miegoti su girtu Marku viename kambaryje.

-Patikėk aš taip pat nenorėčiau su Matu.- nusijuokė.

Nuvedėme juos į kambarį, vienoje lovoje paguldėme Marką kitoje Matą. Viską sutavrkiusios pačios nuėjome į likusį kambarį. Prisėdome ant lovų ir pradėjome kalbėtis.

-O dieve, jie tokie nepakenčiami kai yra išgėrę.- nusijuokiau.

-Tai jau tikrai.- juokėsi taip pat.

-Ša. Girdi?- tyliai sušnabždėjau.

-Ką jie ten daro?- taip pat tyliai sušnibždėjo Sabrina. Už sienos girdėjosi bildėjimas.

-Eime pažiūrėti.- pakilau nuo lovos.

Tyliai išėjome į svetainę tada pradarėme jų kambario duris. Langas buvo pradarytas. Marko kambaryje nebebuvo, o Matas jau buvo vieną koją perkėlęs per langą. Pamatęs mus baisiai persigando.

-Bėk Markai, raganos jau čia.- suskubo perlipti ir Matas bet jam nekaip sekėsi taigi pro langą jis iškrito. Gerai kad buvo neaukštai. Staigiai atsistojo ir pradėjo bėgti.

-Eime, negalime palikti jų vienų.-pasakė Sabrina.

Išlėkėme iš namelio ir užrakinusios duris pasileidome bėgti jiems iš paskos. Kadangi jie buvo neblaivūs galėjome greitai juos pasivyti. Kadangi klubas buvo visai netoli taigi vis dėlto nusprendėme patenkinti mūsų berniukų norus ir nuėjome pažiūrėti kas ten gero. Jie tikrai nepakenčiami kai yra užgėrę. Iš klubo jų išvaryti niekaip nesisekė. Išėjome iš ten paryčiais apie ketvirtą valandą. Viskas būtų gerai, jei ne jų nauji draugai. Suprato berniukai, kad šiandien šėlti neužteks. Susikvietė jie naujus draugus iš klubo pas mus į namelė ir pratęsė vakarą. Tiksliau jau rytą. Tuščių butelių vis daugėjo, net neįsivaizduoju iš kur jie tiek visko traukia. Oj atsiims jie ryte.

Visi išsiskirstė apie aštuntą valandą. Aišku Markas su Matu lūžo praėjus pusvalandžiui nuo pratęsimo pradžios. Nusprendėme ir mes su Sabrina pamiegoti. Atsibudome apie dešimtą valandą nors miegojome tik porą valandų. Nuėjau į vonią ir pripyliau kibirą ledinio vandens. Nuėjusi į jų kambarį pamaloninau juos šaltu dušu. Abu pradėjo žiaugčioti.

-Ką… Ką tu darai?

-Šaltas dušas ir kimbame į darbą. Nagi, keliamės ir marš tvarkytis. Žinojote kaip padaryti tokį jovalą, tai žinokite kaip jį ir sutvarkyti.

Žinau, kad aš žiauri, bet patys košės prisivirė, patys tegul ją ir srebia.

-Tai mes jau kaip ir pora?- paklausė kai jam pavyko nuo manęs atsitraukti.

-Na galima sakyti ir taip.

-Tik galima sakyti?

-Galima.- nusijuokiau.

-Tai tuomet nepaleisiu tavęs, kol nepasakysi, kad mes tikrai pora.-ir vėl prispaudė mane prie savęs.

-Am… Markai? Mes vis dar stovime vandenyje.

-Rebeka, nenusukinėk temos.- rimtai pasakė.

-Taigi jau sakiau, kad taip. Jei pasakiau, taip, reiškia mes esame pora.-nusijuokiau,- Kvailutis.- nusijuokiau ir suėmiau delnais jo skruostus, prisitraukiau prie savęs ir švelniai pakštelėjau jam į lūpas.

-Aš laimėjau.-nusijuokė Markas kai pamėnęs mane už rankos vedė link kranto.

-Laimėjai ką?- nesupratusi paklausiau.

-Taigi sakiau, kad ankščiau ar vėliau tu priklausysi man ir aš laimėjau.

-Koks tu kiaulė, Markai. Pasinaudojai manimi.- nusijuokiau.

-Dabar tu mano ir aš niekada nenoriu tavęs paleisti.-pabučiavo mane.

-Tikiuosi tu visada būsi su manimi toks ir niekada nebegrįš šlykštusis Markas?

-Dėl tavęs padaryčiau viską ko tik tu nori. Kaip jau ir sakiau tu esi išskirtinė tu kitokia nei visos kitos, tu ypatinga. Tu pabudinai manyje jausmus kurie buvo užmigę gana ilgą laiką. Tu ir vėl privertei mane šypsotis, aš vėl esu aš ir viskas tavo dėka. Dėl to galėčiau sakyti, kad jaučiu tau ne kokius paprastus šiltus jausmus, o galėčiau pasakyti, kad tave įsimylėjau. Taip, galėčiau drąsiai pasakyti. Rebeka, aš tave myliu. Tai turbūt buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, nuo pat pirmos akimirkos, kai išvydau tave įeinančią į mūsų klasę, tik tada dar nesupratau kas tai per jausmai, bet dabar jau suprantu kas tai per jausmas, vėl prisiminiau, kas yra meilė.- buvau nustebusi. Pirmą kartą girdėjau Marką šitaip kalbantį. buvo tikrai labai keista, kad jis moka tokių gražių žodžių, kad gali taip išreikšti savo jausmus. Tikrai buvau nustebinta. Maloniai nustebinta.

-Koks tu mielas, Markai. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad tu moki taip kalbėti. Taip jausmingai. Niekada nebuvau girdėjusi tokių žodžių. Aš jau buvau pamiršusi, ką reiškia mylėti, kas tai yra per jausmas, bet dabar… Dabar vėl prisiminiau, ką tai reiškia. Tu taip pat prikėlei mane naujam gyvenimui. Pirmą dieną kai susipažinome, negalėjau tavęs pakęsti, tu mane labai nervinai. Bet aš tai pat tave pamilau suprtau tai tik šiandien kai savo pilve pajutau skraidančius drugelius. Myliu tave, Markai.- baigusi savo kalbą pabučiavau Marką.

Pasakyti? Ar dar šiek tiek jį panervinti? Ką daryti? Manau dar šiek tiek pažaisiu, patampysiu gumą.

-Bet apsisprendžiau, kad pasakysiu dar ne dabar.- nusijuokiau.

-Rebeka!!!- sušuko mano vardą.

-Valio!!! Jau maniau mane vadini gražuole, nes pamiršai mano vardą, bet pasirodo tu jį dar pameni. Pasirodo stebuklų tikrai būna.- nusijuokė.

-Oj oj oj, kokie mes pokštininkai.- tarė rimtai.

-Ej, Markai, ko nerviniesi? Pažadu ilgai laukti nebeteks.

-Pažadi?

-Rebekos garbės žodis.-nusišypsojau.

-Na pakentėsiu, bet mano kantrybė irgi ne geležinė.- nusišypsojo.

-Pagaliau nusišypsojai, jau maniau, kad supykai.

-Argi galėčiau ant tavęs pykti?

-Nežinau, gal ir galėtum.-nusišypsojau.

Daugiau važiuojant nebekalbėjome. Pajutau, kad akių vokai staigiai apsunko ir aš atsijungiu.

Vėl ta pati pakrantė. Pajūryje aš viena, daugiau žmonių nesimato. Staiga priekyje pamatau siluetą. Tai Luko siluetas. Mano Luko siluetas. Bėgu link jo, kad šį kartą jis nepranyktų taip greitai, kaipo aną kartą. Pribėgau ir nežinau ką daryti. Šokau jam ant kaklo.

-Aš tavęs taip pasiilgau.- pajutau šiltas Luko lūpas ant savųjų. Bet greitai jos atsirtaukė.- Lukai tik neišnyk, leisk man dar pasimėgauti tavo lūpomis.

-Tokiomis pačiomis lūpomis galėsi mėgautis, jei nepadarysi klaidos, o dabar turiu eiti. Nepamiršk- Visada tave mylėsiu, kad ir kas nutiktų. Nepamiršai?

-Ar galėčiau pamiršti?

-Sakei ką nors?- Marko balsas. Supratau, kad jau pabudau iš to svaiginančio sapno.

-Ne, nieko. Atleisk truputį užsnūdau.

-Nieko sau truputis.- nusijuokė,- mes jau ir atvažiuoti spėjome kol tu truputi nusnūdai. O tu labai graži kai miegi.- nusišypsojo.

-Jau atvažiavome?- apsidairiau. Aplink ošė medžiai, šiek tiek tolėliau stovėjo mediniai nameliai ir nuo jų smėlio takeliai vedė link paplūdimio.

-Taip tik dabar reikia sužinoti kuris namelis mūsų.- tuos žodžius pasakius Markui atsidarė vieno didžiausio nemelio durys ir pro jas išėjo Matas su Sabrina. Jie priėjo prie mūsų.

-Na tai sveiki. Pagaliau jūsų sulaukėme.- nusijuokė Sabrina priėjusi prie manęs. Markas ištraukė iš bagažinės lagaminus, juos pastatė ant žemės ir tada nuo automobilio galinės sėdynės paėmė dėžę su maistu.

-Na ką keliaujame į namelį.- pasakė. Markas padavė Matui dežę. o pats Markas tempė abu lagaminus.

Visą dieną švietė saulė, buvo labai karšta. Nusprendėme eiti pasideginti prie jūros. Persirengėme, pasiėmėme rankšluoščius ir nuėjome prie jūros. Su Sabrina ištiesėme rankšluoščius ir prigulėme. Vakinai tuo metu nusprendė eiti pasimaudyti. Kol jų nebuvo šalia, Sabrina pasinaudojo ta proga ir uždavė man klausimą.

-Ar jau pasakei Markui?

-Dar ne. Manau gal reikėtų vakare.

Dar šiek tiek paplepėjome kai išgirdome, kad kažkas parbėga link mūsų. Tada staigiai mane čiupo už liemens ir pajutau, kad jau esu ant Marko rankų ir jis bėga. Bėga prie jūros.

-Paleisk!!! Markai paleisk mane!! Supyksiu.- spardžausi, išgirdau, kad Sabrina taip pat cypia, Matas ją taip pat neša į vandenį.-Markai, skau paleisk mane, kitaip baigsis blogai.

-Ir kas man gali būti blogai?- nusijuokė tebebėgdamas.

-Tu už tai atsiimsi.- Jau jutai, kad markas taško vandenį, nešdamas mane tolyn į jūrą. Tada jis griuvo į vandenį ant nugaros, bet manęs nepaleido.- Na dabar jau gali mane paleisti, niekur nebedingsiu.

-Nenoriu tavęs paleisti.- nusijuokė.

-Markai man šalta.- jau šiek tiek pikčiau pasakiau. Tada jis mane pastatė vandenyje ant žemės. Ir apkabino per liemenį.

-Šalta? Galiu sušildyti.- nusijuokė ir toliau laikydamas mane glėbyje. Nesusivalžiau ir įsisiurbiau jam į lūpas. Jaučiau, kaip mano širdies darbas pagreitėjo. Taip, aš jaučiau jam kažkokius jausmus, per kūną nuėjo šiurpuliukai, kurie sušildė kiekvieną mano kūno milimetrą. Kažkur iš šono išgirdau plojimus. Tai buvo Matas ir Sabrina.- Tai reiškia taip?- paklausė Markas.

-Ne. Čia aš tau parodžiau ką praradai, įtempdamas mane į vandenį.- apsisukau ir ėjau iš vandens. Eidama pro Matą su Sabrina pačiupau ją už rankos ir ištempiau iš vandens.

-Dabar turime apsimesti, kad supykom. Ignoruokime juos.- pašnibždėjau jai į ausį ir tyliai nusijuokiau.

Visą dieną vaikinai stengėsi su mumis taikytis, Sabrina palūžo ir susijuokė kaip ją pabučiavo Matas, o aš vis dar vaidinau supykusią. Nors man labai patiko rodomas Marko dėmesys. Vakre vaikinai lauke užkūrė laužą. Į lėkštę įsidėjau ant laužo keptų dešrelių pavalgiusi pakėliau akis, prieš mane kitoje laužo pusėje sėdėjo Markas ir mane stebėjo. Mūsų akims susitikus jis pamerkė man akį. Norėjau nusišypsoti, bet aš gi supykusi, taigi nusukau žvilgsnį. Tada išgirdau Marko balsą.

-Matau kažkas dar neatvėso.-tada pakilo nuo žemės ir priėjęs prie manęs, pakėlė nuo žemės.

-Paleisk mane.- stengiausi pasakyti kuo pikčiau.

-Net nežadu. Matau, kad esi įkaitusi iš pykčio taigi nusprendžiau tave atvėsinti.- persimetė mane per petį ir pradėjo nešti link jūros.

-Markai, tik ne į vandenį. Prašau. Paleisk mane.- kojomis spardžiau jo krūtinę, o rankomis trankiau nugarą.-Nu, Markai, būk geras paleisk mane.- pasakiau, kai jau pajutau jog jis įlipo į vandenį.

-Paleisiu, bet šį kartą jau nuo manęs nepabėgsi, nepasakiusi tikrojo atsakymo.- laikė mane savo glėbyje, savo tvirtomis rankomis prispaudęs mane prie jo tvirto kūno.

-Taip.- nebeiškenčiau ir nusišypsojau.

-Tikrai?- dabar jis atrodė pats laimingiausias. Aš palinkčiojau galva. Markas mane šiek tiek pakėlė nuo žemės ir apsuko ratu. Tada nuleido ir mane ant žemės ir pabučiavo. Tos lūpos… Prisiminiau sapną sapnuotą šiandien mašinoje. Lukas sakė jei nepadarysiu klaidos galėsiu megautis tokiomis pačiomis lūpomis. Būtent dabar jaučiau tą saldų Luko lūpų skonį ant savųjų, bet tai Markas. Pradėjo kutenti pilvą. “Ar tai drugeliai?”.

Ir štai, pagaliau atėjo vasara. Markas vis dar toks pat mielas. Manau, jis tikrai pasikeitė. Dėl manęs? Nežinau. Visi pastebėjo kad jis ir vėl kitoks, toks koks buvo maždaug prieš metus, kai dar turėjo Aną. Beveik kasdien jis mane kviečia į pasimatymus, einame į kokį restoraną, kino teatrą ar šiaip kur pasivaikščioti. Man gera su juo. Patinka kartu leisti laiką. Tą dieną kai susipažinome, net nepagalvojau, kad aš galėčiau su juo taip artimai bendrauti. Jis tapo mano geriausiu draugu Londone. Dar kai susipažinau su Sabrina, tapome labai geromis draugėmis. Beveik kiekvieną vakarą leidžiame kartu plepėdamos telefonu arba susibėgame paplepėti viena pas kitą. Anksčiau galvojau, kad šioje šalyje pražūsiu, kad numirsiu čia be draugų, bet dabar jau pripratau. Man čia tikrai gera, vėl atgimė meilė šiam miestui. Kas dieną jame pamatau vis daugiau randu vis daugiau šio miesto pliusų.

Su Marku, Sabrina ir jos vaikinu Matu savaitei važiuosime prie jūros. Turėtų būti linksma. Jau baigiu susidėti daiktus. Jau tuoj turėtų atvažiuoti Markas. Sabrina ir Matas jau išvažiavo vakar taigi mūsų jau turbūt laukia. Išgirdau mašinos įvažiavimo į kiemą garsą. Tai jau turbūt Markas.Pasiėmiau lagaminą ir nusileidau į apačią. Svetainėje arbatą gėrė mama ir tėtis.

-Na, aš jau važiuoju, žiūrėkit nenugriaukit namų čia be manęs ir nepamirškit pasirūpinti Brite. Bučiuoju ir iki.- staigiai išlėkiau iš namo ir nuėjau prie raudono kabrioleto.

-Sveika gražuole.- nusišypsojo Markas. Jau pripratau prie to žodžio, nes jis beveik niekada nevadina vardu.- duokš daiktus.- priėjęs paėmė iš manęs lagaminą ir įdėjo į mašinos bagažinę. Tada priėjęs atidarė man dureles įsodino į mašiną ir pats nuėjo atsisėsti.- Na tai ką važiuojam?- atsisuko ir nusišypsojo.

-Nežinau.- šypsojausi taip pat.

-Tu ką? Persigalvojai?- dabar jau žiūrėjo į mane rimtu veidu.

-Tai aišku, kad ne. Važiuok greičiau.- nusijuokiau, Markas užvedė automobilį ir mes nurūkome sausakimšomis Londono gatvėmis.- Kiek ilgai reikės važiuoti?

-Jei nebus jokių kamščių tai apie porą valandų, juk reikia važiuoti į kitą miestą.- nusišypsojo.

-Gal neatsibos sedėti.- nusijuokiau.

-Neturėtų. Man tai žinok su tavimi keliauti patinka. Galėčiau tai daryti visą amžinybę.- jis toks mielas. Pasilenkiau į priekį ir pabučiavau jį į skruostą.- Kas čia buvo?- nesupratęs paklausė.- Taip daugiau nepokštauk kol vairuoju, nuo tokios staigmenos ir avariją galima padaryti.- nusijuokė.

-Kaip sau nori. Tada daugiau, taip nebedarysiu.- taip pat nusijuokiau.

-Jei jau sakai kad daugiau taip nedarysi, atsiimu savo žodžius.

-Nežinau. Gali būti per vėlu. Aš dar pagalvosi.

-O gal be galvojimų? Nes jau laukiu kol apsispręsi apie pusę metų.

-O jei aš jau apsisprendžiau?- nusišypsojau.

-Apsisprendei dėl ko?

-Dėl tavo užduoto klausimo prieš pusę metų.

-Apsisprendei?- jo balsas buvo daug linksmesnis.

-Manau taip.- nusišypsojau.

-Tai gal jau būtų galima sužinoti tavo nuosprendį?- nusijuokė.

-Manau, kad jau būtų pats laikas tau tai sužinoti.- nusišypsojau.

-Žinai, tu man ką tik padėjai suprasti, kad elgiuosi blogai. Ir kaip tau taip pavyksta? Nespausiu tavęs. Neversiu tavęs būti mano mergina. Daryk kaip nori, bet jei apsispręsi žinosi, kur mane rasti. Jei nenorėsi, o tikriausiai taip ir nutik,aš tave suprasiu. O dabar aš jau eisiu.- pabučiavo man į kaktą ir nuėjo durų link.

-Markai…

-Taip?

-Aš pagalvosiu.- nusišypsojau, jo akys sublizgėjo ir jis supratęs, kad dar turi viltį dingo už manko kambario durų.

Markui išėjus įsijungiau kompiuterį ir jau norėjau rašyti Vikei, bet persigalvojau, kam čia terliotis tomis žinutėmis. Skambinsiu. Paspaudžiau žalią mygtuką su telefono rageliu ir išgirdau signalus. Po keturių signalų išgirdau jau ir jos pačios balsą.

-Rebeka!!! Jau pasiilgai manęs?- linksmai paklausė.

-O kaip gi kitaip.-nusijuokiau.-be to, labas.-nusišypsojau kompiuterio ekranui.- Palauk, tuoj įsijungsiu kamerą, galėsi mane matyti, tu taip pat įsijunk savo.

-Oki, tuoj. Na štai.- puikumėlis dabar jau matome viena kitą.

-Žinai, Vike, šiandien skambinu ne šiaip sau, kad pakalbėčiau,o man tikrai reikia draugiško patarimo.- jau pasakiau šiek tiek liūdniau, nes nežinojau, kaip draugė reaguos į visą šį reikalą.

-Nu? Klausau tavęs ištempusi ausis, visai kaip senais laikais.

-Žinai, atsirado vienas toks vaikinas.

-Koks vaikinas?- ji neleido man pabaigti.

-Jis vardu Markas. Supranti visas čia šiek tiek komplikuota, aš nežinau kaip man elgtis, esu visai pasimetusi savo jausmuose. Nežinau, ar tai ištikro kažkokie jausmai, ar tik tai, kad mane gera, kai šalia yra kažkas kas gali mane apsaugoti. Nežinau. Nežinau ką daryti. Supranti, jis nori, kad su juo draugaučiau, nors pažįstu jį tik antrą dieną. Išpradžių jis elgėsi kaip tikras mergišius ir aš negalėjau jo pakęsti, bet šiandien… Šiandien viskas pasikeitė. Sužinojau daugiau apie jo praeitį, jis neteko merginos, kurią labai mylėjo, lygiai taip pat kaip netekau Luko. Sakydama lygiai taip pat, noriu pasakyti, kad ji taip pat užsimušė šokdama parašiutu.

-Eik tu sau…- mačiau kaip Vikė užsidengė ranka burną.- Na ir sutapimai.

-Sakė, kad mano akys lygiai tokios pat, kaip Anos. O Markas Aną pamilo dėl jos akių. Gal tai tik susižavėjimas? Patark ką man daryti?

-Tiesą pasakius, tavo situacija išties kebli. Kadangi jūs pažįstami tik antrą dieną, manau nereikėtų niekur skubėti. Pabendrauk dar su juo, žiūrėk, kaip viskas klostysis toliau. Tada jau tavo širdis pasakys kaip turėtum elgtis. Štai toks būtų mano patarimas. Nežinau, ką daugiau galėčiau tau paskyti.

-Daugiau nieko ir nereikia. Na nebent galėtum pasakyti, kad mane myli ir labai pasiilgai, nes aš tai tave tai tikrai labai myliu ir pasiilgau. Sorry, nusišnekėjau.- nusijuokiau.

-Tai čia net sakyti nereikia, ir taip viskas aišku.- nusišypsojo.- Na turiu bėgti, susitinku su Pauliumi.

-Iki, perduok visiems linkėjimus. Bučkis visiems.- padėjau ragelį.

Tikrai, Vikė teisi. Dar šiek tiek palauksiu, visgi pažįstu Marką tik nuo rytojaus, o ir normalus tik pasidarė prieš gerą dvidešimt minučių. Palauksiu, pažiūrėsiu kaip jis toliau elgsis ir dar reikės laukti, kol pati susivoksiu savo jausmuose. Tikiuosi, tas vaikinas turi pakankamai kantrybės.

-Sakai nėra?

-Taip nėra.- atsisėdo šalia manęs ant sofos.

-Tuomet gal papasakosi man ką nors apie save? Aš dabar kaip ir tavo mergina.- pirštais parodžiau kabutes ir nusivaipiau.

-Rebeka, nereikia taip vaipytis.- nusišypsojo ir palietė mano skruostą. Aš suėmiau jo ranką ir patraukiau ją nuo savęs.- Na gerai, papasakosiu tau ką nors, nors nėra čia ką pasakoti. Esu toks kokį mane čia matai. Turėjau daug merginų, bet kaip jau ir sakiau, nei viena man nepatiko taip kaip patinki tu.- paėmė mano ranką ir sukryžiavo mūsų pirštus.

-Nereikia, Markai. Suprask nieko nesitikėk iš mūsų draugystės. Kokia gali būti draugystė, kai tu mane šantažuoji, kai turiu būti su tavimi per prievartą.

-Rebeka, prašau nepradėk.

-Ko nepradėti? Tu pats čia viską pradėjai. Šantažuoji mane, kad su tavimi draugaučiau. Verti mane tai daryti.- nesusivaldžiau ir pradėjau šaukti.

-Rebeka, nusiramink. Aš tau jau sakiau būsi tu mano nori to ar ne.- taip pat įsiaudrino ir jau rėkė ant manęs.

-Ar taip pat vertei draugauti ir Aną? Tu šunsnukis, Markai. Išeik iš mano namų.- užbėgau laiptais į viršų ir užtrenkiau savo kambario duris.

Išgirdau kaip atsidaro mano kambario durys, kažkas priėjo prie mano lovos ir atsisėdo ant jos krašto.

-Iš kur žinai apie Aną?- liūdnai paklausė.

-Nesvarbu. Man papasakojo.

-Norėjau ją pamiršti, bet tu ir vėl man ją priminei. Jei ne tu… Jei ne tu aš ir toliau būčiau toks kaip ankščiau. Tavo akys… jos lygiai tokios pačios. Melavau tau sakydamas, kad tu mane trauki kaip niekas kitas ankščiau. Nors nežinau. Nežinau ar tai tiesa ar melas. dabar aš esu pasimetęs savo jausmuose. Nežinau ar tada ją mylėjau labiau nei dabar tu patiki man.- jis atsistojo ir priėjo prie lango ir suleido savo pirštus į plaukus. Užėjo nenumaldomas noras jį apkabinti. Aš puikiai suprantu, ką jam teko patirti. Nulipau nuo lovos ir priėjau prie jo stovėjau už jo nežinodama ar tai ką darau yra gerai. Bet rankos pačios pakilo. Apkabinau Marką iš nugaros.

-Suprantu tave.- liūdnai tariau.

-Nieko tu nesupranti. Kaip tu gali suprasti jei turbūt net nežinai, ką reiškia prarasti mylimą žmogų.

-Tu klysti.- paleidau jį, taip ir maniau, kad apkabinimas bus bloga mintis.- Prieš daugiau nei mėnesį aš netekau artimo žmogaus. Labai artimo. Jis buvo man brangesnis nei bet kas kitas. Brangesnis nei mano tėvai už Luką gyvybę bučiau galėjusi paaukoti savąją.- mano skruostu pradėjo riedėti ašaros.- Mes lygiai taip pat netekom mylimų žmonių. Tik kiekvienas jas išgyvenome savaip.

-Apie ką tu kalbi?- matosi, kad nieko nesupranta.

-Tu netekai Anos, kai ji užsimušė šokdama parašiutu, Lukas mirė taip pat. Ir dėl to kalta buvau aš. Aš užsinorėjau pašokinėti parašiutais, nes užplūdo nenumaldomas adrenalino troškimas. Aš kalta dėl jo mirties.

-Tu… tu lygiai taip pat jo netekai? Tai Lukas… Lukas tas pats kurio vakar prašei pagalbos?

-Taip, tas pats.- valiausi ašaras nuo skruostų, bet jos ir toliau nenumaldomai tekėjo.

-Ei, gražuole, neverk.- priėjo prie manęs paėmė už rankų ir pakėlė nuo lovos. Jis mane apkabino. Buvo… Buvo tikrai gera.

-Kaip aš turiu neverkti, jei kalta dėl jo mirties esu aš. Niekada negalėsiu sau atleisti.

-Nenoriu, kad verktum. Bėgant laikui viskas susitvarkys. Patikėk žinau ką sakau.- pradėjo valyti mano ašaras nuo degančių skruostų. Dabar esu nustebusi. Per porą minučių jis sugebėjo tapti toks švelnus. Pajaučiau, kaip mano lūpų kampučiai turbūt nepastebimai kilstelėjo.

-Ko šypsaisi?- jis taip pat nusišypsojo.

-Tu pastebėjai.- nusijuokiau pro ašaras.

-O kaip galėčiau nepastebėti? Jau dvi dienas, nuo tada kai tave pamačiau, negalvoju apie nieką kitą. Per pamokas stebiu kiekvieną tavo judesį. Negaliu išmesti tavęs iš galvos. Tu mane vėl prikėlei naujam gyvenimui.- jaučiu, kad dabar jis tikrai kalba labai nuoširdžiai.

-Šmaikštuolis.- nusijuokiau ir stumtelėjau jį nuo savęs bet jis sučiupo mano ranką ir prisitraukė mane prie savęs. Dabar buvau jo glėbyje ir mėgavausi Marko kūno šiluma. Taip, mėgavausi. Buvo gera vėl jausti šiltą kūną šalia savojo, vėl jausti kažkieno stiprias rankas. ” O gal jis tikrai ne toks kokiu jį laikiau? Gal jis tikrai galėtų ir vėl būti toks koks buvo ankščiau? Ar turėčiau jam duoti dar vieną šansą?”. Mano galvoje sukosi galybė klausimų, nežinojau ką daryti. Man reikia draugiško patarimo. “Vikė!!!”. Jau žinau kur reikia kreiptis.

Nežinojau, ką galėčiau dabar daryti. Mane vėl užplūdo jausmai, kuriuos visaip bandžiau pamiršti, ar bent jau prisiminti kuo rečiau. manyje vėl atgimė meilė. Meilė Lukui. Atgimė ne tik tai. dar gailestis, supratimas ir dar kažkas, bet nežinau kas. Gailestis Markui. Aš jo nekenčiau, bent jau nekenčiau iki šiol. Visiškai suprantu, ką jam teko iškęsti. Kiekvienas tą skausmą išgyvename savaip, man labai skaudėjo, bandžiau nusižudyti, nenorėjau gyventi pasaulyje be Luko, jis bandė viską užmiršti, dabar jis bando gyventi gyvenimą iki jame pasirodant Anai. Jis taip pat bando ją išmesti iš galvos. Lygiai taip pat kaip ir aš. Jam jau pasisekė ją pamiršti. Turbūt. Aš dar tik bandau tai padaryti. Tiksliau, bandau mažiau apie jį galvoti. Nenoriu vėl prisiminti to skausmo kurį patyriau.

Grįžau namo, užlėkiau į kambarį ir kitau į lovą. Prie lovos sulojo Britė. Įsikėliau ją į lovą. Ji atsigulė šalia manęs ir snūduriavo. Manau ji puikiai supranta kaip aš jaučiuosi. Ji puikiai žino kada su manimi galima žaisti, supranta kada man tereikia jos draugijos, kad nebūčiau viena. Mane ir vėl užplūdo jausmai. Visą kūną tarsi badė peiliais, skaudėjo visur. Išgirdau durų skambutį. “Tikiuosi tai ne mama.”. Nusileidau laiptais, atsistojusi prie durų nusivaliau ašaras teberiedančias mano skruostais, giliai įkvėpiau ir atidariau duris.

-Ko tau čia?- paklausiau.- Dabar mažiausiai noriu tave matyti. Eik iš čia.- jau norėjau daryti, bet lygiai taip pat kaip ir vakar Markas sulaikė duris.

-Aš neisiu niekur, kol nesužinosiu kas tau nutiko. Ir dar turime dėl kai ko susitarti.- priėjęs prie manęs mane apkabino ir koja paspyręs duris jas uždarė.

-Aš neturiu apie ką su tavimi kalbėti, atstok nuo manęs, kas tau dar neaišku? Neturiu nuotaikos čia su tavimi žaisti.- piktai pasakiau ir jį pastūmiau.

-Man atrodo kitaip, katyte.- lėtai ėjo aplink mane ir kai buvo man iš šono sumurkė į ausį.- Mes turime apie ką pakalbėti.

-Klausyk, neužknisk gerai? Sakyk greičiau ko nori, tada žiūrėsim ar sutiksiu su tavo nuomone ar ne. Bet manau, kad nesutiksiu.

-Rinkis, arba tu būni su manimi, arba skrendi iš mokyklos. O būti išmestai iš mokyklos antrą dieną nekas. Supranti, kad apie tai sužinotų kitos Anglijos mokyklos ir tau nebebūtų jokių šansų patekti į kurią kitą prestižinę šalis mokyklą.

-Klausyk, nekalbėk nesąmonių. Dėl paprasto įdrėskimo niekas iš mokyklos nemeta.

-Dėl tokio menko įdrėskimo gal ir ne. Bet…

-Koks dar bet?

-Bet mokyklos direktorė yra mano teta ir aš galiu dar ką nors prikurti, kad tave pašalintu.

-Liaukis. Ar kas patikės, kad mergina galėtų pridaužyti tokį vaikiną kaip tu?

-Niekas tavęs čia dar nepažįsta, o mane jau seniai. Taigi nežinau kuo patikėtų ar tavimi ar manimi. Taigi geriau rinkis.

-Aš… Aš negaliu… Aš negaliu būti pašalinta iš mokyklos dabar.- negaliu būti pašalinta, dabar tik mokslai padeda man užsimiršti. Atsisėdau ant sofos.

-Taigi renkiesi mane?

-O ar turiu dar kokį nors kitą pasirinkimą?  Aš tavęs nekenčiu. Kodėl tu su manimi taip elgiesi?

-Kito pasirinkimo neturi, o taip elgiuosi su tavimi nes tu man patinki. Ankščiau manęs niekas dar nėra taip traukęs.

O ne… Jis tikrai beprotis. Būna tokių žmonių kuriems dievas pagailėjo proto, bet ką jau padarysi, reikia užjausti tokius žmones. Ne išimtis yra ir Markas. Visą pamoką nervinausi ir iš nervų judinau kojas. Noriu dingti kuo toliau nuo to idioto. Jis dar drįsta man grasinti. Kvailys. Kvailys. Kvailys. Nuskambėjo skambutis kaip tik galėjau greičiau susidėjau daiktus į rankinę ir jau  norėjau skuosti pro duris, bet… bet, deja, nespėjau.

-Rebeka, palauk, turime pakalbėti.- sugriebė mane už rankos Markas.

-Neturiu apie ką su tavimi šnekėti. Atstok.- nebegalėjau daugiau matyti šio kvailio. Išėjusi iš klasės nuėjau į mergaičių tualetą ir atsistojau ties veidrodžiu rankomis pasirėmusi į kriauklę.

-Rūpesčiai dėl Marko?-išgirdau švelnų balsą. Atsisukau į tą pusę iš kurios sklido balsas. Ten stovėjo panelė, maždaug metro septyniasdešimties, visai graži, prisiminiau, kad ją mačiau savo klasėje, taigi mes klasiokės.

-Tu visiškai teisi. Dar nei vienas žmogus nėra manęs taip sunervinęs.

-Užjaučiu tave. Kadaise ir man teko tai ištverti. Be to, aš Sabrina, gali mane vadinti tiesiog Sabi, taipdaug paprasčiau.- ji nusišypsojo šypsena, kuri buvo labai graži. Matėsi, kad ji nuoširdi.

-Aš, Rebeka, kaip jau žinai.- nusišypsojau taip pat ir ištiesiau jai ranką.- Gal papasakotum, kaip pavyko jo atsikratyti.

-Nežinau ar galėsiu tau kuo padėti.- gal eime į valgyklą, išgersime arbatos ir pakalbėsime.

-Gerai, dabar man kaip tik reikia kokios raminančios arbatos.- pasukome durų link ir nuėjome link valgyklos, pasiėmusios arbatą prisėdome prie stalo.- Tai gal papasakosi, kaip ten juo greičiau atsikratyti…- nusišypsojau kuklia šypsena.

-Žinai, tai bus labai sunku. Išvis net nežinau ar įmanoma. Matai, mes su juo mokomės kartu nuo pat pirmos klasės. Aš jam buvau tik užgaida. Manęs jam reikėjo kaip žaislo. Pasakiau, kad atsipeikėtų ir atstojo, o su tavimi kaip matau reikalai rimtesni. Nes jis šiaip niekam nesistengia taip įtikti, o tau kaip matau bando.

-Vakar atsiuntė milžinišką gėlių puokštę man į namus, o paskui ir pats prisistatė…- nenorėjau prisiminti vakarykščių nutikimų.

-Ooo… matau tu jam ne tik užgaida, tu jam tikrai patinki. Ir jis darys viską, kad tik būtum jo. Prieš porą metų jis buvo labai įsimylėjęs. Visi manė, kad ta meilė bus amžina. Bet taip nenutiko… Na, jis visada buvo toks kaip dabar, bet tada kai pamilo Aną, pasikeitė. Tapo švelnus, pradėjo mokytis, labai ją mylėjo. Kai jos neteko, kurį laiką buvo labai liūdnas, bet po šios vasaros, jis vėl toks kaip ankščiau. Niekas jam neprimena apie Aną, nes niekas net nenori pagalvoti, kad tada būtų. Be to, galbūt tu jam patinki dėl to, nes tavo akys visiškai tokios pat kaip Anos.

-O gal galiu paklausti, kas nutiko Anai?- nedrąsiai paklausiau, buvo šiek tiek nejauku.

-Ji mirė. Tiksliau tragiškai žuvo. Praėjusį pavasarį jiedu sugalvojo pašokinėti su parašiutais. Anos parašiutas neišsiskleidė, ir ji žuvo ligoninėje. “Negali būti…” ranka užsidengiau burną, akyse pajaučiau besikaupiančias ašaras.- Ar viskas gerai? Rebeka?

-Pasakyk mokytojai, kad blogai pasijaučiau ir išėjau namo.- pakilau nuo stalo ir pradėjau eiti valgyklos išėjimo link.

-Jei nori išeiti, turi prasinešti direktorei, kad išeini.- dar spėjau išgirsti.

Pasileidau bėgti koridoriumi link direktorės kabineto. Pabeldžiau į duris ir įėjau į vidų.

-Laba diena, direktore. Norėjau paklausti ar galiu išeiti? Labai skauda galvą ir skrandį. Baisiai jaučiuosi.

-Būtinai eik namo. Žiūrėk tik nesusirk.- vos tvardžiau ašaras.

-Ačiū labai.- išbėgau iš jos kabineto.

Bėgau koridoriais link spintelės. Prabėgau ir pro kabinetą, prie kurio stovėjo klasiokai. Mačiau, kaip vienas iš klasiokų kumštelėjo Markui į petį, kad šis atsisuktų. Bėgant pro šalį pakėliau akis į Marką. Jis žiūrėjo į mane susirūpinusiu ir nieko nesuprantančiu veidu.

Kad ir koks jis yra žiaurus, jis patyrė tą patį kaip ir aš. Gyvenimas iškrėtė mums abiems žiaurų pokštą. Lygiai taip pat mūsų nepagailėjo. Tie žmonės mums buvo brangesni už gyvenimą, bet juos atėmė. Aš galėjau bet ką atiduoti už tai, kad Lukas būtų šalia, o Markas… jis nusprendė pasikeisti dėl Anos. Tai įrodo, kaip jis ją mylėjo. Šiuo metu, galiu konstatuoti tik vieną faktą- gyvenimas tikrai yra žiaurus ir negailestingas.

____

Na štai parašiau dar vieną skyrių, rašyti buvo tikrai labai sunku. Manau tai šiek tiek atsispindi šiame skyriuje. Atleiskit jei kas ne taip ar skyrius netinkamas. Jei, kam nepatiko, darysiu viską, kad skyriai vėl būtų tokie kokie buvę. Myliu ir bučiuoju. Tikiuosi nepamiršot.

Supersweet.